Lietuvių tautos ir Lietuvos nacionalinės valstybės atgimimas XX a. pradžioje, po Didžiojo Karo (1914–1918) buvo savotiškas politinis ir kultūrinis stebuklas, kadangi per visą ilgąjį XIX-ąjį amžių Lietuva ne tik buvo ištrinta iš Europos politinio žemėlapio, bet daugeliu atvejų baigė dilti ir europiečių kultūrinėje atmintyje. XIX–XX amžių sandūroje absoliuti dauguma europiečių jau buvo spėję užmiršti ne tik šlovingą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos istoriją, bet ir iš principo, kur ta Lietuva yra ir kas tie lietuviai. Taigi nesuklysime konstatavę, jog 1918 m. Vasario 16-ąją paskelbusi Nepriklausomybės Aktą Lietuvos Taryba tiesiog prikėlė Lietuvą – jos kultūrą, dvasią ir ūkį naujam gyvenimui.
    Lietuvos valstybės atgimimas po Didžiojo karo sugriovimų, po Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų subyrėjimo, po revoliucijų bei perversmų Rusijoje buvo ilgas skausmingas ir nevienareikšmis. Iš esmės reikėjo naujai suformuoti tautinės valstybės teritoriją, projektuoti ir modernizuoti geopolitiką, brėžti tautinės valstybės sienas, nustatyti diplomatinius santykius su artimaisiais ir tolimaisiais kaimynais, išsikovoti tarptautinį pripažinimą ir pagaliau savo ginklu, krauju bei gyvybėmis apginti valstybę nuo puolančių priešų.
   Kita vertus, modernios, tautinės Lietuvos valstybės atgimimas buvo neįsivaizduojamas be ryžtingos žemės reformos, be sėkmingos pramonės, prekybos ir amatų raidos. Nes tik tvirtai ūkiškai organizuota, disciplinuota ir talentingai tautos lyderių vairuojama valstybė galėjo būti konkurencinga tarptautinėse rinkose, gyvybinga politiškai ir geopolitiškai bei pajėgi kariškai. Kad XX a. pradžioje Lietuvos valstybė susikūrė ne vien tik iš Šventos Dvasios, kad ją kūrė ne vien idealistai filosofai, teisininkai, gydytojai ar istorikai, bet ir gyvenimo praktikai – verslo žmonės – puikiai rodo ir Vasario 16-osios Aktas. Iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų bent septyni daugiau ar mažiau buvo didesnio ar mažesnio lietuviško verslo pionieriai. Tai Saliamonas Banaitis, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis. Todėl dėsninga, kad vos apsigynusi nuo išorės priešų – bolševikų, bermontininkų ir želigovskininkų – Lietuva, lietuvių politinis, kultūros ir verslo elitas suskato galvoti apie nacionalinio verslo plėtrą, jo veiklos sąlygas ir perspektyvas. Mintys Lietuvoje steigti Prekybos ir Pramonės Rūmus aktyviau pradėtos diskutuoti dar 1919 m. vasarą, kada Paryžiuje kūrėsi Tarptautiniai Prekybos Rūmai į kurių veiklą netrukus įsitraukė ir lietuviai. Pirmiausia, lietuvių diplomatinis korpusas Paryžiuje. Diskusijos dėl nacionalinių Pramonės ir Prekybos rūmų steigimo dar aktyviau įsiliepsnojo pasibaigus ginkluotoms kovoms dėl nepriklausomybės: 1921–1924 metais.
    Būtent šiuo lūžiniu Lietuvos valstybės kilimo bei organizavimosi laikotarpiu, kada pagaliau buvo priimta nuolatinė šalies Konstitucija, įvesta nacionalinė valiuta litas, išsikovotas daugumos didžiųjų pasaulio valstybių pripažinimas de jure Rūmų steigimui buvo padėta būtina juridinė bei teorinė bazė. Priimti reikalingi įstatymai bei poįstatyminiai aktai. Pirmiausia iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Vokietijos bei kai kurių kitų Europos šalių į Lietuvą atgabenti analogiškų Rūmų Statutai, kurių pavyzdžiu vėliau buvo kuriamas ir lietuviškų Rūmų Statutas. Svarbu pažymėti, jog nacionalinių Pramonės ir Prekybos Rūmų idėja buvo suformuluota ir užfiksuota dar 1922 m. rugpjūtį Steigiamojo Seimo priimtoje nuolatinėje Konstitucijoje. Šalies pagrindinio įstatymo 89 str. skelbė, jog „Atskiroms ūkio sritims įstatymai garantuoja tam tikrą savivaldą” ir kad „įstatymų keliu gali būti steigiami žemės ūkio, pramonės ir prekybos, darbo bei kitokie rūmai”.
  Po ilgų svarstymų, pozicijos ir opozicijos (krikdemų, liaudininkų, socialdemokratų) pasistumdymų Seime bei Vyriausybėje nacionalinių Pramonės ir Prekybos Rūmų įstatymas pagaliau buvo pasirašytas 1924 m. gruodžio 19 d. – t.y. prieš pat šv. Kalėdas. Kadangi Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis tuomet sirguliavo, todėl įstatymą pasirašė jį pavaduojantis Antrojo Seimo pirmininkas, prelatas Justinas Staugaitis. Pagal tuomet galiojusius įstatymus Rūmai de facto buvo pripažinti viešąja įstaiga (formaliai – „visuomenine įstaiga”) ir galėjo vykdyti savivaldos visas viešąsias funkcijas.
    Jau 1925 m. vasaros pradžioje įvyko pirmieji rinkimai į Rūmus ir buvo suformuota Rūmų vadovybė: išrinktas Prezidentas bei Prezidiumas. Pirmuoju Rūmų prezidentu tapo žinomas ir talentingas lietuvių verslininkas, tvirtas valstybininkas, gabus diplomatas Jonas Dobkevičius, kuris šiose pareigose iš esmės išbuvo ligi pat savo mirties 1934 m. Reikia pabrėžti, kad Dobkevičius ne tik sėkmingai vadovavo Rūmams, bet kurį laiką kartu dirbo ir kai kuriose ministerijose viceministru ar departamento direktoriumi, aktyviai dalyvavo rengiant ne vietą tarptautinę prekybos sutartį, buvo ne vienos lietuvių prekybinės-diplomatinės delegacijos į užsienį svarbus narys ar ekspertas.
     Kitas ne mažiau svarbus 1925 m. vasarą Kaune įsteigtų Rūmų momentas buvo jų liberalus, sakyčiau netgi ryškus internacionalinis pobūdis. Iš esmės pusę Rūmų narių sudarė ne lietuviai verslininkai, bet žydai, vokiečiai, rusai. Tokia Rūmų tautinė situacija, su nežymiomis korekcijomis, faktinai išliko per visus jų egzistencijos metus, ligi pat sovietinės okupacijos 1940 m. birželį. Rūmams tarpukariu priklausė beveik visi žymūs  šalies verslininkai: Grajauskas, J.Vailokaitis, S. Lindau, P. Janulaitis, Šalčius, F. Mikšys, Dr. Draugelis, A. Vosylius, L. Soloveičikas, L. Ožinskis, K. Tilmans’as, G. Volf’as, J. Mordelis, J. Roginskis, J. Dobkevičius, A. Putrimas, T. Šapiro, R. Sandler’is, M. Lvovičius, J. Šernas, L. Bernšteinas ir kt.
    Kita vertus, žvelgiant plačiau ir istoriškai būtina pažymėti, jog praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio viduryje moderniam Lietuvos valstybingumui jau įsibėgėjant, šalies laikinojoje sostinėje Kaune steigti lietuviškus, nacionalinius Prekybos ir Pramonės Rūmus vertė daugybė įvairių veiksnių, aplinkybių bei tikslų:
1) Didžiojo karo metais išryškėjusi pramonės bei prekybos reikšmė šalių gynybiniam potencialui bei bendrai valstybių kariniam ir strateginiam pajėgumui;
2) poreikis skatinti nacionalinę, lietuvišką pramonę bei prekybą;
3) ginti bei plėtoti lietuvišką vidaus rinką;
4) didinti nacionalinio ūkio bendrai ir nacionalinio produkto konkrečiai konkurencingumą tarptautinėse rinkose;
5) kovoti dėl tarptautinių rinkų bei ieškoti kelių į jas patekti;
6) skatinti nacionalinį eksportą ir bendrai užsienio prekybą;
7) subalansuoti bei stabilizuoti eksportą ir importą taip, kad jis skatintų biudžeto augimą;
8) mažinti korupciją, nesąžiningą konkurenciją ir bendrai kelti verslo kultūrą bei etiką.
    Nacionaliniai Prekybos ir Pramonės Rūmai tuometinėje šalies laikinojoje sostinėje Kaune pradėjo veikti lygiai prieš 85-erius metus – 1925 m. birželio 18 d. Rūmų įsteigimo iškilmės vyko Prekybos departamente. Jose dalyvavo ne tik šalies premjeras dr. Vytautas Petrulis su beveik visu savo Kabinetu in corpore, bet ir vietos diplomatinis korpusas, URM aukštieji pareigūnai, žymesnieji šalies pramonininkai ir prekybininkai. 
     Simboliška, ir gal būt net šiek tiek mistiška, kad tiek tuomet, kada Rūmai buvo dar tik steigiami, tiek šiandien, kada jie jau švenčia savo gana solidų jubiliejų – Lietuvą valdė ir valdo būtent krikščioniškoji demokratija. Kita vertus, ne mažiau įstabu ir tai, jog tiek anuomet, tiek dabar Lietuva pergyvena ekonominę krizę, padidėjusius emigracijos srautus, tam tikrą finansinį sąstingį bei charakteringus pokyčius užsienio politikoje.
     Prieš 85-erius metus Kaune pradėję veikti Rūmai buvo svarbus ir reikšmingas lietuviško valstybingumo augimo bei pažangos ženklas. Tiek parlamentinės demokratijos tiek prezidento Antano Smetonos autoritarinės valdžios metais Rūmai padėjo valdžiai tvarkyti, sustyguoti ir plėtoti šalies ūkį; teikė vyriausybėms įvairius ekonominius-socialinius siūlymus ir įstatymų projektus; teikė rekomendacijas mokesčių, susisiekimo, muitų tarifų klausimais; ekspertavo ir rengė įvairias tarptautines sutartis; rinko ir telkė informaciją apie nacionalinio verslo raidą bei jo partnerius užsienyje; tarpininkavo verslininkams vykstant į užsienį ir sudarinėjant verslo susitarimus ar sutartis; Rūmų atstovai dirbo įvairiose valdžios sudarytose komisijose; analizavo šalies socialinę raidą, kainų bei atlyginimų politiką, vidutinį pragyvenimo lygį šalyje; analizavo bei skatino reklamą; reguliariai leido savo spaudą; sistemingai užsiėmė labdara, mecenatyste bei patronažu.
    Apibendrintai galima sakyti, kad Rūmai augo bei tvirtėjo kartu su visa tarpukario Lietuvos valstybe. Kartu su Pirmąja Respublika jie pakėlė, patyrė bei pergyveno ir visus ekonominius, finansinius, politinius smūgius. Jeigu savo veiklos pradžioje Rūmai tvirtus nuolatinius ryšius palaikė vos su keliasdešimčia šalies įmonių, tai sovietinės okupacijos išvakarėse jie jau gana tvirtai bendradarbiavo daugiau nei su pora tūkstančių didesnių ar mažesnių nacionalinių įmonių. Rūmų socialinę bazę bei veiklos lauką ketvirto dešimtmečio viduryje dar labiau išplėtė įvykdyta jų struktūrinė reforma. Daugiausia Vyriausybės bei smulkiojo verslo įniciatyva 1936 m. Lietuvos Prekybos ir Pramonės Rūmai buvo reorganizuoti į Lietuvos Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmus. Tiesa, šiai verslo struktūrai plačiau, efektyviau atsiskleisti laiko tuomet jau nebebuvo. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje Europos, tame tarpe ir Lietuvos ūkinį ,ir socialinį vystymąsi bei kultūrinį progresą paralyžiavo didžiojoje politikoje įsigalėję radikalai bei prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1938–1939 m. Lietuvai paeiliui politiškai smogė visi didieji kaimynai. Šių smūgių pasekmės buvo skaudžios ir politiškai ir ekonomiškai: nukentėjo valstybės tarptautinis autoritetas bei valstybingumo išsaugojimo doktrina; valstybė neteko Klaipėdos – vienintelių savo vartų į jūrą; buvo priversta į savo teritoriją įsileisti Raudonosios armijos karines bazes, kurios rodė, kad valstybė faktinai pateko į SSRS protektoratą; kartu apmirė šalies ūkis; stagnavo prekyba; nacionalinės valiutos rezervai pastebimai seko.
    Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, tarp dviejų pasaulinių karų Rūmai ženkliai ir visapusiškai prisidėjo stiprinant Lietuvos valstybės stuburą. Jie žymia dalimi garantavo žemės reformos sėkmę, nes savo veikla paklojo pamatus nacionalinei gyvulininkystei ir žemės ūkio pramonei. Rūmai nemažai nusipelnė ir dėl karo pramonės atskirų šakų sukūrimo Lietuvoje. Tarkime, 1940 m. pradžioje Lietuvos pramonė jau tiek buvo išaugusi, kad per metus šalis jau buvo pajėgi pasigaminti apie 15 vidutinės klasės karo lėktuvų.  Ženklus Rūmų indėlis į lietuvišką valstybingumą yra ir tas, kad 1929–1935 m. Europoje bei pasaulyje siaučiant ekonominei krizei, britams devalvuojant savo svarą, prancūzams – franką, vokiečiams – markę, o amerikiečiams – dolerį, lietuviškas litas devalvacijos išvengė.
    1940 m. birželio 14–17 dienomis nacistinė Vokietija užėmė Paryžių ir okupavo didesnę dalį Prancūzijos, o stalininė Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą bei kitas dvi Baltijos valstybes. Jau birželio 18 d. vidurdienį prancūzų pulkininkas Charles De Gaulle numojęs ranka į savo vyriausybės politinę išdavystę ir faktinę kapituliaciją (oficialiai – paliaubas) prieš nacistinę Vokietiją iš Londono per BBC radiją kreipėsi į prancūzus ir pakvietė ryžtingai rezistencinei kovą prieš okupantus. Lietuvoje tų pačių metų birželį tokio lietuviškojo De Gaulle, deja, neatsirado. Todėl nenuostabu, jog vienos ir kitos okupacijos turinys ir rezultatai buvo skirtingi. Kodėl taip atsitiko – svarstysime, matyt, dar gana karštai ir ilgai. Tačiau viena, jau akivaizdu šiandien: tai buvo ne tarpukario lietuviškojo verslo ar verslininkų, bet daugiau lietuvių politinio elito išprusimo ir valios didžioji problema.